Artėjant link paskutinių knygos puslapių net gėda darosi, kad Tūkstantmečio odisėją nukeliavai sėdėdamas/gulėdamas ant sofutės per porą vakarų ir pasižadi sau, kad antrą kart skaitysi kitaip – kiekviename skyriuje išmesdamas inkarą ir skirdamas laiko apmąstymams. Ar pavyks – sunku pasakyti, nes knyga taip įtraukia, kad pamiršti viską aplink. Bet bandyti norisi. Dar ir dar kartą.