Knyga labai nuoširdi, paprasta ir gyvenimiška. Nors nesu tokios literatūros gerbėja, bet šis kūrinys mane sužavėjo ir įkvėpė. Ačiū.

Knyga, kurios neišeina užversti neperskaičius.

Gyva. Tikra. Įkvėpianti. Priverčianti pasivaikščioti po save. Perskaičius norėjosi įkvėpti, iškvėpti ir imtis savo didžiausių gyvenimo projektų.

Ilgai liksiu dėkinga ne tik už knygą, bet ir už buriavimo patirtį, koučingo sesiją. Ačiū už įneštą pokytį ir pasėtą motyvacijos sėklą.

Linkiu dar daugiau kelionių, dar daugiau laiko sau, dar daugiau VĖJO!

Labai retai skaitau popierines knygas, dar rečiau rašau atsiliepimus. Praėjus daugiau nei pusmečiui po mokymų, kuriuos plaukiant jachta mums vedė Paulius Kovas, atsiverčiau dovanų gautą knygą. Atsiverčiau ir negalėjau sustoti skaityti. Perskaičiau vienu prisėdimu ir iki šiol laikau knygą savo darbo kabinete. Pritrūkus įkvėpimo atsiverčiu atsitiktinį puslapį ir prisimindamas savo buriavimą vachtoje, mintyse pradedu siūbuoti.

Ačiū už pamokas ir geras emocijas! Gerų kelionių!

VĖJO! VĖJO! VĖJO!

Knygoje – ne tik įspūdžiai apie Tūkstantmečio odisėją, bet ir įžvalgos, ko mus gali išmokyti jūra. Autorius rašė knygą kaip vadybos vadovėlį, tačiau ja domisi ne tik studentai, verslininkai, vadovai. Paauglius ji žavi tikrais nuotykiais, o vyresnio amžiaus žmones – patriotizmo dvasia. Daug kam šis leidinys primena netradicinį psichologijos vadovėlį.

Nuostabi knyga, ji ne tik atskleidžia buriavimo subtilybes, bet ir sužavi šia veikla. Norisi išbandyti šią sritį, nes tai taipogi savęs išbandymas. Taip, ši knyga suteikia pasitikėjimo savimi, parodo kaip elgtis esant sudėtingoms situacijoms gyvenime ir versle. Mano manymu, šią knygą privalu perskaityti, kuomet gyvenime imiesi ko nors naujo, bei sudėtingo.

Labai smagi ir lengvai skaitoma knyga. Nors žodžiais sunku perteikti jausmus, bet šioje knygoje tai padaryta idealiai. Perskaičius ją tiesiog prasiplečia gyvenimo patirtis, kurios gali prireikti bet kada. Net jeigu ir neburiuoji.
Ačiū už geras emocijas

Jaučiuosi kiek keistai rašydamas Jums tokį laišką, kuriuo visų pirma noriu padėkoti už puikią knygą. Ją dovanojau artimam žmogui, bet taip jau nutiko, kad vėliau į mano pačio rankas ji papuolė ir dėl to labai džiaugiuosi. Mano akimis žiūrint, tai ne tik labai prasmingas paskutinis akordas apibendrinantis visą Tūkstantmečio odisėją, ne tik puikus impulsas paskatinantis verslo žmones kiek kitaip pažvelgti į verslą, jo valdymo metodus ir principus, bet puikus švyturys bendražmogiškų vertybių jūroje - bent jau man asmeniškai.

Atvirai prisipažinsiu, taip verkęs, kaip verkiau skaitydamas paskutinius knygos puslapius nebuvau jau labai seniai. Net "neplanavau", kad paskutinieji skyriai, kuriuose daug dėmesio skiriama visų pirma patriotiškumui, bendrumo, atsakomybės jausmams taip mane supurtys iš pat gilumų. Pats esu ir samdomas darbuotojas didelėje užsienio kapitalo įmonėje, ir tuo pačiu savarankiškas smulkus verslininkas, tačiau kartais tų vadovavimo vertybių ir principų, tos verslo etikos apie kurią kalbama knygoje labai pasigendu... Susiduriu su labai gerais savo amato specialistais, tačiau dažnai "bedvasiais". Neretai visi profesiniai gebėjimai, tikslai neturi aiškaus vertybinio pagrindo.

Kiekvienoje įmonėje, organizacijoje, bendruomenėje vertybinę, ideologinę sistemą formuoja vadovai, akcininkai, lyderiai. Deja vis dar neretai apsiribojama tiesmuku verslo tikslu - pelnu balanse. Tikiu, kad tai toli gražu ne vienintelis tikslas, tų verslininkų (tame tarpe ir Jūsų) kurie aukojo savo pinigus, laiką, asmeninius santykius ir dar daugelį kitų kiekvienam svarbių dalykų, dėl kur kas aukštesnio tikslo - dėl Lietuvos, jos vardo garsinimo ir lietuvių pasklidusių po visą pasaulį.

Svajoju, kažkada su tokiais žmonėmis darbuotis petis į petį tiek versle, tiek visuomeninėje veikloje. Svajoju, kažkada pats tapti tokiu ir tokiu pavyzdžiu užkrėsti kitus. Nors neturiu jokių sąsajų su buriavimu, labai tikiuosi kažkada su Jumis kažką prasmingo nuveikti.

Rašau, nes negaliu neparašyti ir nepasakyti - ačiū.
Knyga mane pasiekė visai netikėtai, tačiau tikriausiai būtent dabar atėjo laikas man ją perskaityti.
Skaičiau ir mąsčiau kaip paprastai, suprantamai parašyta tai, kas vos ne kiekvieną dieną sukelia begalę klausimų ir neaiškumų.
Ir kad ši knyga sukeldama dar daugiau nemalonių klausimų sau, gali būti šviesa tunelio gale ar tiesiog ramybės uostas audringą dieną.
Dar kartą ačiū už knygą, kurios neužmirši vos ją užvertus.

Yra knygos, kurias perskaitai ir pamiršti ir yra knygos, kurios giliai įstringa ne tik galvoje, bet ir širdyje. Tada supranti, kad skaitysi tikrai dar ne vieną kartą. Ir kas kartą atrasi save iš naujo. Tokia ir ši knyga. Žinau, skaitysiu dar ne kartą, kad geriau suvokčiau save, kad nuolat pasitikrinčiau, ar teisingai plaukia mano gyvenimo jachta.
Kapitone, ačiū Jums už gyvenimo pamokas!

Knyga išties puiki - ji gali būti ir vadybos, ir psichologijos, ir komunikacijos, ir savęs pažinimo pradžiamokslis. Džiaugiuosi, kad ji pateko man į rankas, manau, kad dar ne kartą ją atsiversiu.

Išmintinga ir nuoširdi knyga! Skatinanti daug ką apmąstyti, suteikianti stiprybės, perskaitoma vienu įkvėpimu! Tikrai nuostabi knyga!
Ačiū autoriui!

Nuostabi, uždeganti, pozityvi. Rekomenduoju kiekvienam beieškančiam savęs. Perskaičius apima geras jausmas ir pagarba, ir pasididžiavimas, kad mes turime tokių žmonių, o ir pačiam norisi kalnus versti (tiek knygoje teigiamos energijos).

Nuostabi knyga. Puiki kelionės istorija perpinta žmonių bendrumo jausmu. Įspūdingos gyvenimo pamokos visiems skaitytojams.

Tačiau knyga turi kažką nematomo, kas Tave tiesiog įtraukia ir užburia. Galbūt tai autoriaus atvirumas, galbūt tai istorijos unikalumas, galbūt tai redakcinės komandos profesionalumas.

Esu girdėjęs apie 25-o kadro efektą televizijoje, kai jo pagalba norima perduoti tam tikrą informaciją. Tačiau pirmą kartą susidūriau su 25-o kadro panaudojimu knygoje. Negaliu tuo patikėti, bet tikrai žinau, kad šioje knygoje slypi 25-as kadras. Vieną gražią dieną aš tikrai sužinosiu, kur jis yra.

Gerų kelionių!

Jūsų knygą įsigyjau suintriguota minčių apie vadybą ir komandinį darbą.

Knygą skaityti baigiau su ašaromis akyse: "...kokia aš, koks tu, tokia ir Lietuva!"

Odisėjos metu buvau paskendusi asmeniniuose rūpesčiuose. Dabar suprantu kiek metų praradau savęs pažinime.
Knyga įkvepia gryninti tiklus, vertybes, norus ir galimybes. Kilo didelis pasididžiavimo jausmas kapitono stiprybe ir išmintimi išgyvenant audras Jūsų laive su Jūsų likimo draugais.

Aš nepanorau būriuoti, bet aš didžiuojuosi, kad esu lietuvė. Myliu savo kraštą - miškus, laukus, jūrą. Myliu kaimus ir miestus, myliu žmones ir mūsų istoriją.

Mano seneliai buvo tremtiniai. Dabar supratau, kas juos saugojo amžino įšalo žemėje: meilė gimtinei, kalbai, artimam jų širdyse, tikslas - grįžti namo jų protuose.

Ačių už nuostabią knygą!

Su pagarba,

Ačiu Kapitonui, už nuostabią knygą, perskaitęs įsigyjau savo jachtą, ir planuoju pakeliauti po Atlantą. Šitaip įžiebė, uždegė! Pagarba ir ačiū jums.

Tai fantastiška knyga. Įkvėpė imtis naujų iššūkių.

Manau, kad iš tiesų ši knyga yra ne apie audras ir buriavimą. Ji apie gyvenimą - žmones ir santykius (su savimi ir kitais).

Tai vienintelė knyga, kai tekdavo sustoti skaityti, nes akys pritvinkdavo ašarų, o širdis daužėsi lyg žiūrint krepšinio čempionato finalą. Manau, kad "Ambersail" kelionė, apjungusi Pasaulio lietuvius, prilygsta 1989-ųjų Baltijos kelio įvykiui...
Nuoširdi padėka Autoriui ir visiems kelionės dalyviams - Jūs Didvyriai! Dėkoju už artimųjų mintis - Jūsų elgesys ne mažiau didvyriškas...
Gero vėjo!

Knyga labai įtraukianti. Labai jausminga. Skaičiau ir verkiau, paskui pro ašaras juokiausi. Emociškai tokia stipri. Praėjo jau dvi savaitės, o aš apie ją dar galvoju. Kiek daug ten išminties. Būtinai dar skaitysiu, tik dabar su tušinuku. Yra ką išsirašyti.
Ačiū už nerealią knygą!

Kai tik baigiau skaityti knygą, negalėjau neparašyti. Apsiverkiau jau 38 puslapyje, ir visą vakarą skaitydama Nerijui citavau, ir juokėmės kartu iš laivo "bajerių", kurie, nebuvusiems "Ambersail", gal ir ne tokie juokingi būtų... Ir nors jokia aš buriuotoja, bet kiekviena knygos eilutė man buvo tokia tikra, tokia, koks turėtų būti gyvenimas - nuo bangos ant bangos ir tik pirmyn. Net nežinau, ar Jums padėkojau - už tai, kad tik Jūsų dėka aš turiu vienus ryškiausių prisiminimų gyvenime ir už tai, kad buvo be galo gera skaityti, prisiminti ir užsinorėti atgal.
Linkėjimai visai kūrybinei komandai, kuri puikiai padirbėjo! Kaip ten rašėte, nice landing

Man labai patinka keliauti, tad šios knygos skaitymą norėčiau palyginti su kelione. Būna knygų, kurias skaitai taip, lyg žiūrėtum į vaizdus, keliaujant pralekenčius pro šalį. Gražu ir tiek. Būna ir tokių, kurios, kaip kelionėje sutikti žmonės - pasikalbi, pasidalini įspūdžiais ir, palinkėjęs gero kelio, išsiskiri. „Gyvenimas audroje"  - tai toks patikimas, nuoširdus bendrakeleivis, su kuriuo keliauti taip įdomu ir gera, kad visai nesinori, jog kelionė baigtųsi. Ir tas žinojimas, kad po jos grįši kitoks... O vėliau vis norisi mintimis grįžti prie patirtų įspūdžių, tiesiog užsimerkti ir prisiminti, svajoti...

Gavusi knygą Kalėdų proga dovanų, į šalį atidėjau prieš tai pradėtą skaityti knygą, ir kol baigiau šią- prie anos nė nenorėjau grįžti.
Todėl, kad joje sudėta TIEK tikėjimo kiekvieno iš plaukusių, ir visos komandos bendrai - savo svajone;
Todėl, kad skaitydama suprantu, kokių, daug MAŽIAU svarbesnių sprendimų nepriėmiau tik dėl baimės, kad nepasiseks... kai tuo tarpu vyrai ne minties neprileido minties apie tokią galimybę, pasiryžę plaukti net ir žinodami, kad tikrai neišvengs audrų;
Todėl, kad skaitydama suvokiau, koks stiprus LIETUVYBĖS jausmas vienija visus mus - išsibarsčiusius ir likusius čia.
Todėl, kad labai aiškiai supranti, kad tai, ko negali vienas- būtinai gali KOMANDA. Tereikia pasitikėti vienas kitu.

ir, atrodo, čia tobulai tiktų Mamontovo dainos žodžiai „nes jeigu tu perplaukti jūrą dėl savo svajonės gali..."

ir JIE tikrai tą gali...

Svajoju, kad šią knygą perskaitytų visi visi mano draugai, artmieji ir pažįstami, ypač palikę Lietuvą- ir įgytų dar daugiau tikėjimo, kad viskas yra įmanoma!

AČIŪ už tiek įspūdžių, padovanotų per labai trumpą laiką!!!

Artėjant link paskutinių knygos puslapių net gėda darosi, kad Tūkstantmečio odisėją nukeliavai sėdėdamas/gulėdamas ant sofutės per porą vakarų ir pasižadi sau, kad antrą kart skaitysi kitaip - kiekviename skyriuje išmesdamas inkarą ir skirdamas laiko apmąstymams. Ar pavyks - sunku pasakyti, nes knyga taip įtraukia, kad pamiršti viską aplink. Bet bandyti norisi. Dar ir dar kartą.

Pauliaus Kovo knyga „Gyvenimas audroje“ užkabino nuo pirmų eilučių, nes laisvalaikiu esu aviatorė, o buriavimas ir aviacija turi du bendrus draugus – meteo ir komandą. Būdamas jūroje ar pakilęs virš žemės ir vandens privalai susidraugauti su vėju ir jo motina Gamta. Tuo metu veiki ne tai ką Tu nori, o tai ką Ji tau be žodžių iškalbingai nurodo. Mes visi jos klausantys esame jos mylimi vaikai ir visai nesvarbu kokias pareigas užimi ten, žemėje, nesvarbu kas yra tavo tėvai, nesvarbu kokie įtakingi ar nelabai yra tavo draugai, esi gražus ar nelabai, visi mes esame lygūs. Kai tai supranti, gyvenimas žemėje tampa paprastas ir mielas. Komanda yra ta, kuri pasiekia bendrą tikslą. Mūsų bendras tikslas yra susidraugauti su Gamta, kiekvieno iš mūsų tikslas yra nugalėti save. Paulius Kovas aiškiai pasako - jei tai sugebi padaryti jūroje, tai padarysi ir gyvenime. Jo aprašyti gyvenimo momentai yra jo ir jo kolegų išgyventi, todėl jie yra tokie artimi ir suprantami. Manau, kad šią Tūkstantmečio odisėjos istoriją turi išgirsti visas pasaulis ir kuo greičiau.

Sąmoningai neskaičiau jokių recenzijų, komentarų, atsiliepimų ... Ir štai, bėgu šiandien ryte į paštą. Jau žinojau, kad nepasitenkinsiu tik pavarčius, atidedu visus darbus, pasakau visiems, kad kelioms valandoms manęs nėra, lekiu namo ir pasineriu į knygą. Turiu prisipažinti, kad nesu atidžiai perskaičiusi nei vienos lyderystės ar sėkmės istorijos knygos iki galo, nei viena manęs „neužkabino", tiesiog netekdavau kantrybės, nesukaupdavau dėmesio ir mesdavau. Tavo knygą siūlyčiau perskaityti kiekvienam, kas pasiryžta ir nebijo keisti savo gyvenimo.
Nesu labai iškalbinga, man sunku įspūdžius perteikti žodžiais. Ką tik užverčiau paskutinį knygos lapą... Čia viskas, ko man taip reikėjo šiuo metu... Buvo vietų, kur ašarojau, buvo vietų, kur šypsojausi... Pastaruosius 20 metų (o gal teisingiau visus sąmoningus savo 40 metų) tarsi prasnaudus ir gyvenus kažkokį „teisingą" gyvenimą, kurio reikėjo kažkam, bet ne man ir nusprendus kardinaliai viską keisti, kartais mane apninka abejonės ar teisingai darau... Žinau, kad teisingai, bet tavo knyga tik dar labiau tai užtvirtino... Žinau, kad grįšiu prie jos ne kartą... Tiesiog jaučiuosi pakylėta ir „drugeliai plazda" viduje. Ačiū labai.

Skaitant knygą apima jausmas lyg kažkas sklandytų šalia - tai gero kūrinio požymis.
Reikia turėti kapitališką patirtį, kad taip sklandžiai ir įtikinamai sudėti į vieną du, iš pirmo žvilgsnio skirtingus vyksmus - vadybą ir buriavimą. Abi linijos tai susipina, tai atsiskiria. Galima sakyti knyga prisodrinta, o dalyvių užrašai ir pasisakymai leidžia tiesiogiai pajausti įvykių dvasią.
Skaičiau lengvai, nors joje sudėti ir egzistencijos klausimai, ir sunkūs etapai jūroje, ir vadybinė linija.
Knyga įsiurbia nuo pat pirmų žodžių ir nepaleidžia iki pabaigos, kartais spausdama ašarą.

Niekaip negaliu pamesti Jūsų knygos iš galvos. Galvojau, kad po kokios savaitės praeis, bet laikas nepadėjo. Ir nepanašu, kad padės. Perskaičiau per du vakarus. Bet į lentyną nepadedu.
Niekada nėjau į Jūrą, bet dabar noras begalinis. Dabar jau tvirtai žinau, kad eisiu.

Per didžiąsias metų šventes, “prisėdau” prie, iš autoriaus rankų gautos, knygos “Gyvenimas audroje”. Prieš kelias valandas užverčiau paskutinį šios knygos puslapį, sėdžiu dabar ir tartum sugrįžau atgal į jachtos denį su visa gera joje buvusia kompanija ir maloniais nepatogumais, naktinio plaukimo žavesiu ir naujai atrastą komandinio darbo sampratą... Tai buvo viena iš didžiausių mano gyvenimo avantiūrų 🙂

Šioje knygoje vaizdžiai aprašytos kitokio gyvenimo jūroje taisyklės, kurios ne tokios svetimos ir mūsų kasdienybei sausumoje, atrodo viskas paprasta, reikia tik jų laikytis dažnai perlipant savo ego ir įsišaknijusius įpročius. Tačiau, oi kaip kartais nepaprasta tai padaryti 🙂

Ačiū, Pauliau, už puikų darbą, visiems rekomenduoju perskaityti. Tai bus laikas su knyga, kurio tikrai nepamiršite.

Tai knyga, kurią turėtų perskaityti jaunas buriuotojas, senas buriuotojas, galų gale kiekvienas buriuotojas ir kiekvienas lietuvis. Ji leidžia pajausti audrą, kurioje neteko pabuvoti, priverčia savyje atrasti patriotiškumo, kurio nė pats nežinojai turįs. O momentais ji tiesiog „veža". Trumpai tariant, tai puikiai parašyta knyga, kurią skaitydamas išgyveni.

Labas, Pauliau,
Esu absoliučiai jūros suviliota ir pavergta. Tavo knygos dėka. Buriavimas nuo kranto, - tai grožis ir romantika. Jūroje viskas kitaip. Pauliau, ačiū tau už tikrojo gyvenimo, sodriai pagardinto druska, suvokimą. Niekada nemaniau, kad artojų ir bitininkų (gerąja prasme) tautoje atsiras tokių jūros vilkų, apie kurių audringus nuotykius po burėmis pagarbiai didžiuodamasi kalbės visa Lietuva.

Skaičiau tavo knygą ir norėjau būti šalia, padėti kiekvienoje situacijoje. Nežinau kaip būtų buvę, jeigu kritiškiausiu momentu realiai tektų atsidurti ant denio, bet Dievas mato, - skaitydama veržiausi padėti.

„Gyvenimas audroje“ – ne šiaip prisiminimų, nuotykių ir išgyvenimų knyga. Tai vadybos, lyderiavimo, tikslo ir sėkmės vadovėlis, žmogaus atkaklumo ir jo galimybių studijų knyga.

Iš tiesų daugelis nežino, kiek jėgos, veržlumo, pasiaukojimo glūdi žmoguje... Draugystės po burėmis nesuvaidinsi. Čia nieko nesuvaidinsi, niekur nepasislėpsi. Čia niekas neblefuoja, nepanikuoja, čia nėra intrigantų, bailių, norinčių pasislėpti už nugaros arba ant svetimo kupros išjoti į pergalę.

Jeigu žemėje žmonės elgtųsi taip dorai ir garbingai, kaip jūroje, jeigu jaustų atsakomybę, girdėtų draugo alsavimą ir suprastų be žodžių, iš žvilgsnio, - gyvenimas būtų tobulas. O gal tada būtų nuobodu? Gal tada ir nebūtų stipriausių, atkakliausių vyrų, kuriuos jausmingai palydime į jūrą, sekame jų kelią ir išsiilgę laukiame grįžtančių?

Tik patys vyrai žino, kodėl jie eina į jūrą. Gero vėjo, Jums!

Retą knygą suskaitau per vakarą. Geriau pagalvojus, „Gyvenimas audroje“ – vienintelė tokia. Neįtikėtinai stiprus autoriaus vendavimas tarp pasakojimų, kurie prikaustys visus – tuos, kurie plaukė Odisėjoje, tuos, kurie „Ambersail“ denyje buvo tik čemodanai... Ir, galiausiai, tuos, kuriems jūros ir ten beviltiškai besisupantys laivai – vis dar nesusipratimas. Skaitykite visi. Kelias link savojo Horno taps daug tiesesnis.

Gal dėl to, kad ji - kaip geras filmas. Niekaip negalėjau atitraukti akių, pražiopsoti nė vieno kadro, negalėjau praleisti nė vieno žodžio. Viskas buvo svarbu: kaip vyrai plaukia audroje ir štilyje, kaip jie priimami Pasaulio lietuvių, kaip vidury bekraščių vandenynų susitinka... patys su Savimi.
Nuotykiai, psichologija, gyvenimo filosofija, santykiai - viskas, iš ko susideda mūsų gyvenimas. Patyriau įtampą. Verkiau. Juokiausi.
Į klausimą "Kurių velnių jie leidžiasi į tokią riziką?" knygoje man atsakė Pauliaus Mama: "Audra pakelia bangas, bet juk tai tik paviršius. Gelmė lieka rami". Ar ne tos ramios ir be galo išmintingos gelmės - savo vidinės savasties bei tvirtumo - ieškome kiekvienas savyje?
Ačiū, Kapitone.

Tai knyga, talpinanti svarbiausius dalykus: meilė, draugystė, pasiaukojimas dėl kito, pasitikėjimas vienas kitu

Asmeniškai su Pauliumi susipažinau visiškai atsitiktinai. Mūsų bendrovė darbuotojams organizavo renginius, kurių metu kalbėjome apie rezultatus, pasiekimus, veiklos planus. Kaip atsvaros specifinei informacijai norėjosi ir emocinio „cinkelio“. Paulius sutiko pasidalinti savo pasakojimu apie Tūkstantmečio odisėją. Emocijos gavome su kaupu. Jo pasakojimas sušildė, pakylėjo, motyvavo...

Kai įpusėjau skaityti knygą „Gyvenimas audroje: kaip išlikti“, kalbėjau su Pauliumi telefonu. Sakau: „Pauliau, neįtikėtina, kad tai, ką Jūs pasakojote gyvai, būtų galima sudėti į knygą. Ir kaip apskritai įmanoma tą emociją perteikti raštu? Man tai atrodo kaip misija neįmanoma“. O, pasirodo, Pauliui nėra neįmanomų misijų. Tai ne kartą jaučiau ir skaitydama knygą: „Viskas įmanoma. Reikia tik to norėti“.

Nesu buriuotoja, tad galiu drąsiai pasakyti: tai tikrai knyga ne tik jiems. Tai mums visiems skirtas pasakojimas apie meilę – meilę savo šaliai, savo artimiesiems, jūrai, darbui... Apskritai apie mus supančius dalykus, kurių kartais gal nepastebime, bet kurie yra tokie svarbūs. Tai knyga, kurią gali skaityti keletą kartų ir vėl kažką išgyventi naujai. Nedaug tokių knygų.

Sveiki,
pradėjau skaityti šią knygą ieškodamas buriuotojiškų nuotykių. Žinojau, kad autorius yra patyręs buriuotojas, kad jachta „Ambersail" taip pat saugo galybę nuotykių ir istorijų, o ir visas veiksmas lietuviškas (ne kažkos "užsienietiškas"). Tai tikrai radau knygoje „Gyvenimas audroje", tačiau radau ir kurkas daugiau. Skaitydamas įsijaučiau į Tūkstantmečio odisėją lyg pats ten būčiau dalyvavęs, pamačiau kitą (ne televizoriaus ekrano) šio projekto pusę ir kartu išgyvenau sėkmes ir nesėkmes. Aš, jaunas buriuotojas, per tuos porą vakarų, kol skaičiau, gavau tikrai gera pliūpsnį pamokų apie buriuotojiškas tradicijas ir nerašytas taisykles. Buriavimas yra viena komandiškiausių sporto šakų, o buvimas laivo kapitonu reikalauja labai daug vadybinių įgūdžių. Kiekvieną dieną darbe, bendraudamas su daugybe žmonių, dažnai naudoju buriuotojų terminus paaiškinti situacijas, o šioje knygoje atradau atsakymus kodėl.
Rekomenduočiau šią knygą perskaityti ir buriuotojams, ir vadybininkams, ir vadovams, bet labiausiai buriuotojų žmonoms ar draugėms. Tai gali apsaugoti šeimą nuo didelių krizių ir negrąžinamų procesų vyksmo joje 🙂
Žinoma turiu pastebėti, kad popieriaus kokybė, nuotraukos ir ištraukos iš buriuotojų dienoraščių sukuria puikų jausmą, tiesiog smagu skaityti, vartyti ir liesti!
Ačiū už puikią kelionę jachta neišeinant iš namų!

Turėjau galimybę prisiliesti prie „Ambersail" plaukiant komerciniu reisu Madeira - Alikante. Tik palyginęs panašius laivus uostuose supranti, kad „Ambersail" KITOKS .... ekstremalus. Jis sutvertas tokiems žygiams.
Skaitydamas knygos rankraštį labiausiai vertinau „Ambersail" plaukusių įgulos narių aprašytus jausmus. Jie tikri, išgyventi.
Dėkoju šios idėjos sumanytojams ir visiems kas dalyvavo plaukiant ir krante. Tikiuosi, kad tai prisiminsime ir vertinsime.