Man labai patinka keliauti, tad šios knygos skaitymą norėčiau palyginti su kelione. Būna knygų, kurias skaitai taip, lyg žiūrėtum į vaizdus, keliaujant pralekenčius pro šalį. Gražu ir tiek. Būna ir tokių, kurios, kaip kelionėje sutikti žmonės – pasikalbi, pasidalini įspūdžiais ir, palinkėjęs gero kelio, išsiskiri. „Gyvenimas audroje”  – tai toks patikimas, nuoširdus bendrakeleivis, su kuriuo keliauti taip įdomu ir gera, kad visai nesinori, jog kelionė baigtųsi. Ir tas žinojimas, kad po jos grįši kitoks… O vėliau vis norisi mintimis grįžti prie patirtų įspūdžių, tiesiog užsimerkti ir prisiminti, svajoti…